Oro filtrų klasifikavimas
Inovacijoms keičiant pasaulį, kuriami nauji kokybės standartai, kurie keičia filtrų klasifikavimą. Šiuo metu Lietuvoje ir pasaulyje galioja vienas standartas apibūdinantis oro filtrų grupes ir klases - ISO 16890:2016 kuris pakeitė iki tol galiojusį EN779:2012. Žemiau pateikiama informacija apie oro filtrų klasifikavimą galiojančiame standarte.
ePM1 ir ePM2.5 turi reikalavimą - mažiausias efektyvumas klasei turi būtų ne mažiau ≥50%, nors pats klasifikavimas yra pagal vidutinį efektyvumą.
PM (Particulate matter– Kietosios dalelės) – tai visuotinis žymėjimas kalbant apie oro taršą, kurį pranešimuose naudoja ir Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO). Skaičius prie PM žymi dalelių dydį mikronais, atitinkamai
PM10 – 10µm, PM2.5 – 2.5µm ir PM1 – 1µm.
Kiekvienos grupės efektyvumas ir klasė gaunama matuojant vidutinį sugautų dalelių kiekį atitinkame intervale:
- ePM10 0.3-10µm;
- ePM2.5 0.3-2.5µm;
- ePM1 0.3-1 µm.
Dalelių testavimo standartai
Testuojamų dalelių dydis yra vienas esminių naujojo standarto ISO 16890:2016 skirtumų jį lyginant su jau nebeegzistuojančiu EN779:2012, kadangi senajame standarte efekty- vumas buvo matuojamas leidžiant per filtrą tik 0.4 µm daleles, o kaip žinia mus supančios dalelės aplinkoje yra įvairaus dydžio. Tad naujasis žymėjimas leidžia galutiniam vartotojui labiau suprasti nuo kokių dalelių jį saugo filtras.
Tiesioginio konvertavimo iš senojo standarto EN779:2012 į ISO 16890:2016 nėra dėl visiškai skirtingos testavimo ir vertinimo metodikos. Daugelio Europos šalių inžinierių asociacijos ir moksliniai institutai pateikia savo rekomendacijas, kurios nėra vieningos ir turi nedidelių skirtumų dėl jau anksčiau minėtų priežasčių. Pateiktoje lentelėje yra YGLA rekomendacijos, kurios priimtos remiantis realiais filtrų testavimais, atliktais tiek pagal stan- dartą EN 779:2012, tiek pagal standartą ISO 16890:2016.
Pasaulinė sveikatos organizacija (World Health Organization) ir aplinkos apsaugos agentūros naudoja terminą PM (angl. particulate matter, Lietuvoje geriau žinomą kaip kietosios dalelės) kai kalbama apie aplinkos taršos kriterijus.
Kietosios dalelės – tai ore esančių dalelių ir skysčio lašelių mišinys, kurio sudėtyje gali būti įvairūs komponentai: rūgštys, sulfatai, nitratai, organiniai junginiai, metalai, dirvožemio dalelės, dulkės, suodžiai ir kt.
Kietosios dalelės pagal dydį, matuojamą mikrometrais, skirstomos į tris pagrindines grupes:
- PM 10 (dalelės dydis nedidesnis nei 10 µm);
- PM 2.5 (dalelės dydis nedidesnis nei 2.5 µm);
- PM 1 (dalelės dydis nedidesnis nei 1 µm).
Kuo mažesnis dalelių dydis, tuo jos pavojingesnės žmonių sveikatai. Pateikiame keletą pavyzdžių kokie galimi dalelių dydžiai, kuriuos savo aplinkoje sutinkame dažniausiai:
Kietųjų dalelių poveikis sveikatai
Kietosios dalelės neturi koncentracijos slenksčio, todėl neigiamas jų poveikis sveikatai gali būti juntamas nuolat. Kadangi kai kurių dalelių dydis žmogaus akiai nepastebimas, sudėtinga įsivaizduoti kokią žalą kietosios dalelės gali padaryti mūsų sveikatai. PM 10 grupės ir mažesnės dalelės gali patekti į kvėpavimo takus. PM 2.5 grupės ir mažesnės dalelės gali patekti į plaučius, taip sutrikdydamos jų funkcionalumą, bei gali sukelti odos ir akių problemas. PM 1 grupės ir mažesnės dalelės — pačios pavojingiausios, jos gali patekti į kraujotakos sistemą, sukeldamos ten tokias ligas kaip vėžys, širdies ligos, smegenų bei nervų sistemos veiklos sutrikimai.
